mitai

kiek tik nori garsų aplinkui
rinkis klausyk užsidenk ausis
tiek daug žmonių susirinko
kalbės kažką pasakys

susikurs dar ne vieną mitą
minia protingų karštų galvų
viskas kažkur jau matyta
noriu pamiršti kur

ratu

aplenkiau dieną
nubėgau į vakarą
praskleidžiau naktį
pašaukiau rytą
praskleidžiau dieną
nubėgau į vakarą
aplenkiau naktį

atėjo ruduo

būkime ryto šaukliai pirmieji
dieną pakvieskime šokti
šokio kurio dar nemokam
bet žinom su kuo
būkime vakaro sutemos lėtos
saulėlydžiu jūroje ar savo kieme
pasitikime naktį poetais
atėjo ruduo

svajonė sena

priimk mane kuo esu
vėjuota galva
išpūtė kišenių turinį
rytoj pabusiu kitu
svajonė sena
pabūk lig vidudienio

ruduo

vėjas drąsko medžius
magnetinis laukas traukia lapus prie žemės
dar šimtą metų taip bus
ruduo gyveno gyvens gyvena

su lygiadienio paslaptim
su gimtadieniais mūsų laiškais ir baladėm
su kiekviena diena ir naktim
mes tiek suradom praradom

vėl tylim pasikeisdami
rudenį piešiam spalvom mūsų liūdesio
liejas pro langus lietus o širdy
renkame trupinius vasaros buvusios

šiandien einam po vieną vėl
laukiam savaitgalių kai susitiks akys
kalbam be žodžių žinom kodėl
ruduo už mus viską pasako

prašymas

man duoki vakarą auksinį melsvą
pageltusiu taku ir vienišu žibintu
tau pasakysiu kodėl lapai krenta
tiek daug spalvų aplinkui

man duoki pasirinkti savo kelią
šaltais akmenimis ar jūrų smėliu eisiu
tau pasakysiu kodėl širdį gelia
kai mūzos juokias gimsta dainos

man duoki dar truputį laiko
nuraudusiu dangum į rudenį ateisiu
ir pasakysiu kodėl dienos greitai
naktims padovanos ilgumo teisę

man duoki paskutinį kraujo lašą
gyvybės pilną kaip negęstanti troškimą
tave nunešiu į laimingą kraštą
gyvenimas pakeis likimą

naujas rytas

man patinka rytas
ankstyvas kai miegas baigias
išgaruoja begarsiai sapnai
ir viskas iš naujo kitaip
tuo pačiu keliu pirmyn
pro debesis minčių
sudėliosiu save kitu

keturi metų laikai

kur mes vakar skubėjom
žvilgsniai ir pokalbiai liejos
laiką pasėjom garsais
nežinodami kad per toli
neša jausmų kalnais
visi keturi metų laikai
ant mūsų delnų amžinai

rudenio bangos

labai artimi žmonės kalbėjo
vienas klausė kodėl plaukia dangus
viskas juda sūnau, ji atsakė
buvo taip gera klausyt bet lietus
vėjo nešamas beldė į langus
nešė laiką rudenio bangos

paskutinis vakaras

paskutinį vakarą ateisiu
kur klevų viršūnės gaudo dangų
lauksiu ryto
kai pavargsiu
pasiklosiu ranką

prie dangaus

ieškok manęs prie jūros
tarp gintarų ir smėlio
prie seno laivo burių
surask mane tarp vėjų

pažink iš balto rūbo
žalsvai pilkų akių
apsvaigęs nuo gerumo
keturių žmonių

prikelki jei miegosiu
ir nebijok pašaukt
ateisiu atsistosiu
prie dangaus

darius kartais nojus

languose atsispindi dangus
ruduo melodiją rašo
veidais liejas lietus
laukuose nė lašo

tuščių kambarių tyla
lėtai kankina sielą
protai susipyko su ja
eina kas sau po vieną

žmonėmis pasitinka rytai
žingsniai skaičiuoja kojas
norėjau pasisveikint tiktai
darius kartais nojus

tik apie save

ir pakilimuose ir nuopuoliuos
save pagaunu basą
nepasiruošusį
atsukusį sau nugarą
bet jaučiantį ir girdintį
laiko lašėjimą

nutrūko

kažkas viduje nutrūko
greitai... tik spėjau pajusti
lengvą įsitempimą
ir tarsi pabusti
iš kasdieninio miego
arba naktinio sapno
kažkas nutrūko neliko
pamečiau raktą

vidinis balsas

vidinis balsas sako
sustok gana atėjai
čia jau buvai vakar
ieškok kur dar nebuvai

kuo nebuvai dar būsi
duoda kažkiek vilties
taip kasdien po truputį
pirmyn lėtai iš peties

išėjau pasivaikščiot

išėjau pasivaikščiot
atsimušiau į tamsą
grindinio akmenį
paliečiau rankom

išgirdau žingsnius
šimtų žmonių
pajutau skausmą
kitų

klausimai

ką daryt, kai tikėjimas gęsta?
bėgt tuo pačiu keliu, ar kitu?
kai sapnai iškankino, o rytas paskęsta
debesyse prieštaringų minčių

kasdien vis kiti

per naktį išsilakstęs nurimo vėjas,
giedras aukštas dangus.
siela taip jaučia gamtą,
šėlsta kartu su ja,
nerimsta už mus,
už mūsų neramius gyvenimus,
kad galėtume būti laisvi,
kaip tas tikras laukinis vėjas
kasdien vis kiti