Atvykai i svečią šalį, planavai, bandei įsivaizduoti, kaip tai bus, ką pamatysi, ką sutiksi, kas pasitiks. Nežinojimas jaudina, šildo, kartais atveria kelius, teikia jėgų ir vilčių, kartais apgauna, bet beveik visada veda į priekį ir ilgainiui virsta mūsų tiesa.
Vaikštai po miestą, viskas nauja, įdomu, kitaip, atrodo gražu. Pirmų dienų įspūdis – giliausias ir lieka ilgam. Ir vėl nežinai ar apgaudinėji save, matydamas tik grožį svetimam mieste. Ar kada jis taps savu, ar surasi čia save, ar priimsi jį savyje, kiek tai užtruks ir koks būsi tada?
Kasdienybės dulkės paslepia grožį, uždaro, tarsi užkonservuoja tam tikram laikui, kad kažkada, kai tau jo reiks labiausiai, vėl pamatytum jį. Tada neieškai grožio, ieškai savęs, savo kelių, gyveni darbuose, drauguose ir jų mintyse.
Laikas gydo, augina ir veda mus ten, kur mes patys net nesitikim kažkada atsidurti, bet dažnai būtent mes patys ir nutiesiame tą kelią. Laikui bėgant, svetimas miestas artėja. Artėja savo kultūra, architektūra, gamta ir žmonėmis. Tada atsibundi jau kitas, matai kitą svetimo miesto grožį, kuris kažkuria prasme galbūt jau tapo savu. Nes čia jau daug savęs palikai, radai ir praradai, sužinojai ir pamiršai.
Dublinas man yra keistas miestas, kažkuo mįslingas, iš pirmo žvilgsnio neįspūdingas. Ne visiems atvykusiems jis iš karto patinka. Bet šio miesto dvasiai, kurią kuria muzika, tradicija, istorija ir kultūra, niekas nelieka abejingas.
Darius Mileris Nojus
2007 m. balandis 22 d.
1 comment:
Tikra tiesa....
Post a Comment