Ir laukai žali

„Žalias mūsų kraštas ir laukai žali“ dainavo legendinė Lietuvos grupė. Dažnai manyje ši daina skamba matant visus metus žaliuojančią Airiją.

Man visuomet pirma mintis apie Airiją būdavo žali laukai, besiganančios avys, dūdelių muzika. Kažkodėl ne U2, ne „ginesas“, o gamta. Pirmas įspūdis atvykus į šią šalį, tai- žaluma, žali laukai ir pievos, kruopščiai prižiūrimi parkai, kur žiemą vasarą žydi gėlės.

Neseniai besilankiusius grupės “Išjunk šviesą” muzikantus nustebino augančios palmės, kurios aukščiu nepasižymi, bet vistiek džiugina ir primena šiltų kraštų egzotiką.

Važiuojame per Airiją, matome gražiai sutvarkytas sodybas, jaukius kaimelius, ir akys pagauna krūmų eilėm ar akmeninėm tvorelėm tiksliai atskirtus privačius žemės plotus. Sustojame kažkur Airijos vidury benzino kolonėlėje ir pirma, ką išgirstame, tai lietuvišką šneką. Kavos, arbatos, o gal sulčių... Man smagu, artima ir jau darosi natūralu, o štai ką tik atvykusiam iš Lietuvos – begalinė nuostaba ir netikėtumas.

Kažkam pasirodo, kad Airijos augmenija labai skiriasi nuo Lietuvos, miškų beveik visai nesutinkame, pavieniai, daugiausia lapuočiai medžiai, kur ne kur krūmokšniai. Vidurio Airija, nėra labai kalnuota, tai daugiau būdinga salos pakraščiams, kur driekiasi žymūs Wicklow ar Kerry kalnai, apdainuoti airių liaudies dainoje „Whiskey in the jar“.

Šį kartą neprivažiuojame vakarinės salos dalies, kurią skalauja Atlanto vandenynas, ir kur amžinai žaliuojanti Airija sebina savo įspūdingais klifais ir uolomis.

Nojus

2007 m. vasaris 27 d.