Savo – svetimo miesto retorika

Atvykai i svečią šalį, planavai, bandei įsivaizduoti, kaip tai bus, ką pamatysi, ką sutiksi, kas pasitiks. Nežinojimas jaudina, šildo, kartais atveria kelius, teikia jėgų ir vilčių, kartais apgauna, bet beveik visada veda į priekį ir ilgainiui virsta mūsų tiesa.

Vaikštai po miestą, viskas nauja, įdomu, kitaip, atrodo gražu. Pirmų dienų įspūdis – giliausias ir lieka ilgam. Ir vėl nežinai ar apgaudinėji save, matydamas tik grožį svetimam mieste. Ar kada jis taps savu, ar surasi čia save, ar priimsi jį savyje, kiek tai užtruks ir koks būsi tada?

Kasdienybės dulkės paslepia grožį, uždaro, tarsi užkonservuoja tam tikram laikui, kad kažkada, kai tau jo reiks labiausiai, vėl pamatytum jį. Tada neieškai grožio, ieškai savęs, savo kelių, gyveni darbuose, drauguose ir jų mintyse.

Laikas gydo, augina ir veda mus ten, kur mes patys net nesitikim kažkada atsidurti, bet dažnai būtent mes patys ir nutiesiame tą kelią. Laikui bėgant, svetimas miestas artėja. Artėja savo kultūra, architektūra, gamta ir žmonėmis. Tada atsibundi jau kitas, matai kitą svetimo miesto grožį, kuris kažkuria prasme galbūt jau tapo savu. Nes čia jau daug savęs palikai, radai ir praradai, sužinojai ir pamiršai.

Dublinas man yra keistas miestas, kažkuo mįslingas, iš pirmo žvilgsnio neįspūdingas. Ne visiems atvykusiems jis iš karto patinka. Bet šio miesto dvasiai, kurią kuria muzika, tradicija, istorija ir kultūra, niekas nelieka abejingas.

Darius Mileris Nojus

2007 m. balandis 22 d.

Slein Pilies roko koncertai

Netoli Dublino, ant Boyne upės kranto Boyne slėnyje stūgso daugiau nei 300 metų senumo Slein Pilis (Slane castle), įžymi ten organizuojamais roko koncertais. Pirmas koncertas įvyko 1981 metais , koncertavo Thin Lizzy, publiką apšildė tuomet dar mažai žinomi U2, susirinko 18 tūkstančių žiūrovų.

Dabartinis pilies šeimininkas markizas Henris Mounčarlzas (Henry Mountcharles) sakosi koncertus sumanęs dar studijų laikais Anglijoje. O septintajame praeito amžiaus dešmtmetyje grįžęs į Airija, pradėjo įgyvendinti savo idėją. Pilį supantys laukai – natūralus amfiteatras, sako markizas.

Čia koncertavo dauguma populiariausių grupių ir atlikėjų – Bob Dylan, Bruce Springsteen, Queen, Bavid Bowie, Guns`n`Roses, Bryan Adams, R.E.M, U2, Red Hot Chili Peppers, Neil Young – sarašas nesibaigiantis. Daug iš jų išleido koncertinius video albumus.

Šiemet po 25 metų į Sleiną vėl sugrįžta The Rolling Stones. Susidomėjimas rugpjūčio 18 dieną vyksiančiu koncertu yra milžiniškas. 60 tūkstančių bilietų kovo 30 dieną buvo parduoti per mažiau nei dvi valandas. Tai didžiausias šių metų muzikinis įvykis Airijoje.

Įpatingi Sleino koncertų istorijoje buvo 2001–ieji metai, kai rugpjutį įvyko du koncertai ir grojo U2. Į abu koncertus po 80 tūkst.bilietų buvo išgraibstyta per 45 minutes jau vasario mėnesį.

Šie koncertai išliko ir mano atminty, kai su draugais, nors ir be bilietų, praėję kelias apsaugos užkardas, klausėmės U2 muzikos, laikydami vaikus ant pečių.

Darius Mileris Nojus

2007 m. kovas 31 d.

Sportas - tautos religija

            Šaltokas rytas, aprasoję langai iš vidaus, drėgna siela laukia nesulaukia pavasario. Nors saulė kyla vis aukščiau, vis labiau šildo bundančią žemę, dar negali basas lėkti per pievą, o taip norisi, o taip lauki.

...televizija rodo futbolą. Žaliais marškinėliais apsirengę airių futbolininkai žaidžia pasaulio atrankinio turnyro rungtynes. Keistas sutapimas, žalia - ir lietuvių sportininkų spalva.

Sunku pasakyti kuri sporto šaka populiariausia Airijoje, futbolas, regbis ar airių tradiciniai gaelic žaidimai, kurių yra keturi – GAA, hurling`as, rounders ir gaelic rankinis. Visų šių sporto šakų varžybos gausiai lankomos, tiksliau be proto gausiai lankomos.Airiai be galo aistringi sporto gerbėjai, bilietai išgraibstomi net į vietinės reikšmės varžybas, kurios vyksta daugiatūkstantiniuose stadionuose. Ir taip buvo visada, ne tik šiais ekonominio bumo laikais.

Beveik Dublino centre esantis, talpinantis 82500 žiūrovų ir kevirtas pagal dydį EU šalyse Krouk park stadionas priklauso GAA gaelic asociacijai ir tik šiemet įsileido fulbolo varžybas. Todėl sirgaliai gali dar stipriau palaikyti savo nacionalinę rinktinę, kuriai reikia laimėti paskutines atrankinio turnyro rungtynes, norint patekti į pasaulio čempionatą.

Na, o po varžybų ateina pub`ų eilė, į kuriuos nebetelpa įkaitę sporto aistruoliai, nesvarbu ar savi laimėjo ar pralaimėjo. Kaip dažnai airiai sako, visas jų gyvenimas sukasi aplink pub`ą, kur bendravimas - ir ne tik – liejasi laisvai.

Darius Mileris Nojus

Grojanti parduotuvių gatvė

Viena pagrindinių apsipirkimo gatvių Dubline yra Grafton street`as. Pagal nuomos kainas esanti pasaulio brangiausių dešimtuke, garsi gatvės muzikantais ir miniom žmonių. Čia rasi knygynus, populiarias mados ir suvenyrų parduotuves. Ši ir aplink esančios gatvės – rojus melomanams ir muzikos įrašų mylėtojams, kur įsikūrę daugelis muzikinių įrašų parduotuvių, kuriose be naujausių įrašų gali rasti ir retų ilgai grojančių plokštelių.

Grafton gatvė yra pakankamai trumpa, pereisi ją per penkiam minutes. Bet dublinietis sau leis užtrukti mažiausiai pusvalandį, ypač šeštadienio popietę. Nes tai vieta, kur visi ateina panaršyti po parduotuves, pasivaikščioti ir pasižiūrėti gatvės artistų, susitikti ir prie kavos puodelio ar bokalo alaus.

Atskiro dėmesio vertas gatvės kultūrinis veidas, kurį kuria gyvai grojantys gatvės muzikantai, pantomimos artistai, šokėjai ir prekiautojai stilingais papuošalais.

Menininkų pamėgta gatvė ypač gražią saulėtą dieną skamba jau nuo pat ryto. Čia vietą randa bardai, džiazmenai, klasikos ir bliuzo atlikėjai.

James`o Joyce`o praminta “Didinga Klegesio kavine“ Rytietiška Bewley's Kavinė - privaloma turistų apsilankymo vieta, kuri traukia literatus ir bohemos atstovus.

Iš pagarbos senoviniam įstatymui Grafton gatvėje pub`ų nėra, jų pilna aplinkinėse gatvėse. Vienas jų - The Dawson Lounge, mažiausias Dublino pub`as, kur ne daug didesniame, nei gyvenamo kambario plote, jie dar sugeba įsprausti džiazo grupę.

Darius Mileris Nojus

Debesuota, su pragiedruliais...

            Kalbėti apie orą - blogas tonas, sako „neturi ką pasakyti, kalba apie orą“. Kartą bandžiau tai pasakyti airiams, likau nesuprastas, palydėtas pauzių ir lengvai nustebusių žvilgsnių. Todėl, kaip supratau, Airijoje tas stereotipas netinka. Čia kiekvieną rytinį pasilabinimą seka „šiandien puiki diena“, „koks biaurus oras“ ar „ nuostabus rytas”. Gražus pokalbio pradėjimas, dėmesio parodymas ir, galiausiai, kultūros ženklas.

Oras Airijoje gali keistis penkis kartus per valanda, šviečia saulė – pasiimk skėtį, lyja – nepamiršk saulės akinių. Jūrinis salos klimatas daro savo - dažnai vėjuota, ypač vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Kažkada, ramią dieną važiuojant užmiestyje, pastebėjau, kad medžių šakos pasvirę i rytus, supratau - vakarų vėjo nugairinti medžiai taip ir lieka stovėti.

Didelę nuostabą mums, lietuviams Airijoje, kelia airių apsirengimas tam tikromis oro sąlygomis. Neretai, atrodo tokią darganotą dieną, pamatysi airį apsirengusį tik marškinėliais, kuomet mes griebiamės striukės ir šaliko.

Neseniai nuotaiką pakėlė viena airiškos radijo stoties laida „oro dviratis“, rekomendavusi gerai įsisukti į šalikus ir apsirengti. Šiemet Kovo mėnesio antroj pusėj Airijoje buvo neįprastai šalta, todėl ir airiai traukė šalikus iš spintų viršutinių lentynų.

Lietus čia dažnas svečias, galbūt, net šeimininkas, tačiau – trumpalaikis, atėjo debesėlis ir nuėjo, nuplovė gatvės dulkias ir bundančias mūsų sielas. Tačiau niekas neatstos to kvapo ir gaivos po lietuviško lietaus.

Nojus

2007 m. balandžio 3d.

Ir laukai žali

„Žalias mūsų kraštas ir laukai žali“ dainavo legendinė Lietuvos grupė. Dažnai manyje ši daina skamba matant visus metus žaliuojančią Airiją.

Man visuomet pirma mintis apie Airiją būdavo žali laukai, besiganančios avys, dūdelių muzika. Kažkodėl ne U2, ne „ginesas“, o gamta. Pirmas įspūdis atvykus į šią šalį, tai- žaluma, žali laukai ir pievos, kruopščiai prižiūrimi parkai, kur žiemą vasarą žydi gėlės.

Neseniai besilankiusius grupės “Išjunk šviesą” muzikantus nustebino augančios palmės, kurios aukščiu nepasižymi, bet vistiek džiugina ir primena šiltų kraštų egzotiką.

Važiuojame per Airiją, matome gražiai sutvarkytas sodybas, jaukius kaimelius, ir akys pagauna krūmų eilėm ar akmeninėm tvorelėm tiksliai atskirtus privačius žemės plotus. Sustojame kažkur Airijos vidury benzino kolonėlėje ir pirma, ką išgirstame, tai lietuvišką šneką. Kavos, arbatos, o gal sulčių... Man smagu, artima ir jau darosi natūralu, o štai ką tik atvykusiam iš Lietuvos – begalinė nuostaba ir netikėtumas.

Kažkam pasirodo, kad Airijos augmenija labai skiriasi nuo Lietuvos, miškų beveik visai nesutinkame, pavieniai, daugiausia lapuočiai medžiai, kur ne kur krūmokšniai. Vidurio Airija, nėra labai kalnuota, tai daugiau būdinga salos pakraščiams, kur driekiasi žymūs Wicklow ar Kerry kalnai, apdainuoti airių liaudies dainoje „Whiskey in the jar“.

Šį kartą neprivažiuojame vakarinės salos dalies, kurią skalauja Atlanto vandenynas, ir kur amžinai žaliuojanti Airija sebina savo įspūdingais klifais ir uolomis.

Nojus

2007 m. vasaris 27 d.