Rudenį mes virstam krentančiais lapais, šokančiais erdvėje - paskendusiais mintyse, blaškomais vėjo - sunkumų ir liūdesio apimtais, klusniai gulančiais ant žemės - gyvenančiais prisiminimais ir laukimu.
Ruduo mums nuplėšia kaukes, išpučia ir lietum nuplauna sielos dulkes.
Ruduo laukia mūsų nepasiruošusių tamsai, šalčiui ir darganai, ir mes nustojam bėgę, pamiršę save ir kitus, ieškom šilumos ir ramybės, žvelgiam į save tyloje, klausom savo širdies dūžių, ar dar jaučiam pulsą... ar dar galime tikėti rytdiena, ar dar norime žinoti kad bus kita diena.
Ruduo - mano sielos brolis;
Tamsa - mano sielos sesuo;
Rytas - mano sielos ramybė;
Vakaras - mano kūrybos akmuo...
"Ruduo ateina keliu" man priminė draugas ir vėl sugrąžino i senas mano dainas, kuriose aš dar kitas..
No comments:
Post a Comment